- vilnonis
- 1 vilnõnis sm. (2) 1. KŽ žr. 1 vilnonas: Kad nori rašytą vilnonį, tai daugiau nyčių susiveria Alz. Rožiukė, švytuodama šaudykle ir neatsitiesdama, audė į kvietkas vilnonį V.Kudir. Šią gadynę… [šėlvaseris] vartojamas įžymėjimui peilių ar kitų gelžinių daiktų, taipogi daro geltonai vilnonį A1883, 261. Jaunoji kam vilnonė̃lio davė, kam stuomenis Skrb. Buvo vilnoniùkas toksai lengvas, tai, būdavo, tiktai moki až suknelę dvylika litų Dgč. ║ Nuolatos ji apsivilkusi visokiais vilnoniais, o ant pečių dar užsigobusi skarą J.Balt. Ir vieto[je] puikių rūbų prastu vilnoniu apvilkta būsi P. Vilnonùkas, šiltas toks NmŽ. Vilnonė̃lis NdŽ. 2. LKAI171(Ob, Krns, Alks, Bsg, Rgvl, Ml, Dsn, Švnč, Str, Lz), Pg žr. vilnelė 2: Vilnoniùs merkiam vandenin, kap nurūgsta, tada pasūdžiam ir valgom Dv. 3. bot. šalpusnis (Tussilago): Vilnõnio būna vienas šonas kap su vilna DrskŽ. Vilnõnį deda anta sopulio DrskŽ. Vilnonùkai žydi geltonai, leidžia žiedukus Azr. 4. prk. brazduotų bulvių kukulis, didžkukulis: Tarkuotų bulbių vilnõniai su varške Vdk.
Dictionary of the Lithuanian Language.